Šveikas — atviraširdis kvėša, pasaulinis kvailys, genialus idiotas — su stebėtinu natūralumu atskleidžia prieštaravimus tarp kasdienių smulkių žmogiškų rūpesčių ir didžiųkų «istorinių» įvykių patoso. J. Hašeko destruktyvi satyra ir ironija neatskiriamos nuo išlaisvinančio juoko — tokio reta visais laikais. Šveikas išaugo iš «trečio brolio» liaudiškos tradicijos ir sukūrė savąją, kartais nė nenumatytą paties kūrėjo: įsitvirtino filosofijoje, mene, literatūroje, o ką jau kalbėti apie viso pasaulio alines. Pats J. Hašekas tik po kurio laiko suvokė «Šveiko» giliąsias potekstes ir pateikė garsiąją moderniosios civilizacijos diagnozę: pasaulinis karas. Šveikas — adekvačiausia paties rašytojo mito išraiška: J. Hašekas buvo bohemos žmogus, nenuspėjamas ir nenuilstantis sugėrovas ir šelmis, žmogiškoji stichija jam — kūrybos būtinybė. Jis mokėjo nerūpestingu mostu nuvyti gyvenimo gėlą ir naikino save taip pat aistringai kaip ir lėbavo. Gyvenimu jis tikėjo labiau nei literatūra (buvo svetimas naujoms meno srovėms ir manifestams). Gyventi šia akimirka — J. Hašeko pašaukimas. Todėl ir šioje nemarioje knygoje garsiai skamba mintis: vienintelė žmogaus gyvenimo prasmė — gyventi.
